Lietuvos skautų sąjunga panaikinta 1940 m., atkurta 1989 m.

Pranas Žižmaras

Pranas_ZizmarasPranas Žižmaras, garbingas Vilniaus krašto sūnus, lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas želigovskininkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, nepaliko jokio materialinių savo buvimo ir veiklos pėdsakų – nepastatė rūmų, nesukūrė meno vertybių, neparšė knygų. O vis dėlto net ir šiandien, praėjus 90 metų nuo jo gimimo ir pusei šimtmečio nuo liūdnos jo žūties Komijos lageriuose, Pranas Žižmaras gyvas senųjų vilniečių prisiminimuose ir pasakojimuose. Jo vardas ir biografijos faktai it lagenda perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, iš širdies į širdį. Amžinai jaunas, valingas, energingas Prano Žižmaro veidas, išlikęs daugybėje nuotraukų, įkūnija tokią pat jauną, optimistišką, darbams ir žygiams pasišventusią prieškario Lietuvos įdealistų kartą.

Gimęs gausioje lietuvių šeimoje Petrograde (kartu augo keturios sesės ir dar du broliai), Pranas iš giliai tikinčios motinos Rozalijos gavo gilų tikėjimą, o romantišką Lietuvos istorijos idėją Žižmarų vaikams įskiepijo iš tėvų gimtinės – Daugėliškio bei Paringio – apsilankantys svečiai – su lietuviškais obuoliais, lietuviškais kalendoriais, knygelėmis, spalvingais pasakojimais apie Lietuvą – užburtąją žemę.

Po rusų revoliucijos išgyvenusi žiaurų bolševikų terorą, neilgai klajojusi po imperijos platybes ir išgirdusi Tėvynės kvietimą, šeima leidosi ilgon kelionėn į nepriklausomą Lietuvą, į Vilnių. Deja, miestas buvo užimtas baltalenkių. Šešiolikmečio Prano ranka ant jo dokumentinės nuotraukos užrašyta: „Gedimino sostapilis. Vilnius. 1923 m.“. Pasimokęs lietuvių mokytojų seminarijoje, vėliau Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Lietuvoje eksternu išlaikęs gimnazijos kurso egzaminus, studijavęs teisės mokslus Vilniaus Stepono Batoro universitete (įvairiu metu), baigęs Varšuvos centrinį fizinio auklėjimo institutą, dėstęs fizinį lavinimą Vytauto Didžiojo gimnazijoje, visus savo sugebėjimus, savo šviesų jaunatvišką entuziazmą Pranas paskyrė Vilniaus krašto jaunimo fizinėmis ir dvasinėmis galioms ugdyti. 1926 m. jo pastangomis Vilniuje atsikūrė lietuvių „Gedimino“ skautų draugovė (P. Žižmaras vadovavo jai ligi 1935 m.). Jau 1927 m. gražiai unformuoti lietuvių skautai dalyvavo Dr. Jono Basanavičiaus laidotuvių procesijoje – išlikę filmuoti kadrai byloja apie šį nepaprastai įspūdingą pirmąjį viešą lietuvių skautų pasirodymą, lydint į paskutinę kelionę savo draugovės Garbės narį ir globėją.

Žygiai, skautų ir jaunimo stovyklos, sporto varžybos – visos oficialios progos – buvo išnaudojamos lietuvybės dvasiai palaikyti prispaustame Vilniaus krašte. Prano Žižmaro auklėtiniai ir bendražygiai (deja, jų gyvų jau belikęs vos vienas kitas) prisimena ryškius, spalvingus, kartais tiesog neįtikėtinus bendrų darbų ir žygių epizodus. Lietuviška trispalvė, suplevėsavusi Gedimino pilies bokšte 1928 m. vasario dienos ankstyvą rytmetį buvo Prano Žižmaro suorganizuota nutrūktgalviška jaunųjų skautų „išdaiga“. Neeiliniai organizaciniai ir diplomatiniai Prano Žižmaro gebėjimai pramušdavo aklinas sienas: „Gedimino“ skautų draugovei (52 skautai) buvo gautas leidimas peržengti demarkacinę liniją ir dalyvauti I-oje tautinėje stovykloje Lietuvoje, tik draugovės vėliava buvo ne žalia, o juoda, primenanti okupaciją. Prano Žižmaro rūpesčiu lietuvių skautai ne tik dalyvavo lenkų skautų suruoštame estafetiniame bėgime aplink Vilniaus miestą, bet ir laimėjo pirmąją vietą.
1928 m. Pranas Žižmaras apdovanotas Svastikos ordinu.
1929m. Pranas Žižmaras baigė Vytauto Didžiojo lietuvišką gimnaziją. Buvo pradėjęs studijuoti Vilniuje teisės studijas, bet nebaigė ir įstojo į Varšuvos Centrinį fizinio auklėjimo institutą. Baigęs jį, nuo 1932m. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė kūno kultūrą.

1938 m. liepos 17-31 d. Kaune vykusioje Pirmoje lietuvių tautinėje olimpiadoje dalyvavo ir būrys Prano Žižmaro paruoštų Vilniaus lietuvių sportininkų. Laisvieji broliai pasitiko juos su gėlėmis ir ašaromis. Nepailstantis, kupinas gyvybės, fantazijos ir išmonių Vilniaus jaunuolis Pranas Žižmaras ypatingai ryškiai įsiamžino 1938 m., kaip paskutiniosios dvikovos Lietuvos žemėje organizatorius, dalyvis ir … laimėtojas. O buvo taip… Tuo metu paaštrėję santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sukėlė tikrą antilietuviškų išpuolių laviną. Po vieno mitingo Pranas Žižmaras Vilniaus kavinėje surado karininką Chom-Chomskį, aršiausią lietuvių įžeidinėtoją, ir, pagal visas taisykles, iškvietė jį dvikovon. Lietuvį Praną Žižmarą treniravo lenkų karininkas B. Tniškovski, sekundantu buvo gydytojas V. Umbrasas. Žinia žaibu apskriejo pasaulį ir, užgniaužę kvapą, viso pasaulio lietuviai sekė, kuo viskas baigsis. Dvikovą 3:0 laimėjo Pranas Žižmaras! Tai buvo vilties kibirkštis slogioje to meto tikrovėje.

1939 m. Prano Žižmaro suorganizuoti skautai mėgino gelbėti miesto turtą nuo čia šeimininkavusios ir žiauriai plėšikavusios Raudonosios armijos. Perėmus Vilnių Lietuvos administracijai, Pranas Žižmaras buvo paskirtas Vilniaus Sporto apygardos pirmininku. Taip rašo Vokietijoje gyvenantis Kazys Baronas: „Per trumpą laiką jis reformavo Vilniaus sporto gyvenimą, įjungdamas jį į Lietuvos sportines vėžes. Buvau „Vilniaus balso“ sporto korespondentas, tad užeidavau į VSA sporto žinių, kartais trumpai pakalbėdavau su buvusiu mokytoju. Niekuomet netikėjau, kad 1940 m. birželio 14-15 d. Gedimino mieste. Gedimino mieste surengtos lengvosios atletikos rungtynės Vilnius – Kaunas bus paskutinės nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Jos vyko ūžiant transportiniams sovietų lėktuvams, skraidant virš Vilniaus bombonešiams, Vilniaus gatvėmis žygiuojant raudonarmiečiams“.
1940 m. Praną Žižmarą pasiekė NKVD ranka.

Areštuotas, įkalintas ir išvežtas į Komijos lagerius jis mirė 1941 m.
Bet tai jau kita – tremties istorija, kurią, kiek tai įmanoma, išstudijavo, dokumentavo ir aprašė Syktyvkare gyvenantis Algirdas Šerėnas.